viečnas

×viẽčnas, -à (l. wieczny, brus. вeчны) adj. (4) KŽ 1. VoL432, NdŽ amžinas: Viečną atilsį mano labam vyrui J. Apidaužė sau šonienas, nikšterėjo koją, įsigijo nabagėlė viečną nepakajų A.Strazd. Aš viečna siratėlė JD209. 2. tikras: Mergytė viečnà močia Žl. Pas anytą jau palikau viečna tinginėlė NS1247(Vb).

viečnaĩ adv. KŽ: Pasakyk man, kad aš viečnaĩ žinotau, kada atvažiuot Krok.

3. KŽ bejėgis, menkas.

◊ ×viečnì namaĩ kapas, karstas: Aš žadu eit namon: namai an kalno, viečnì namaĩ Sn. Tave ištaisinėjam viečnãjan kelelin, viečnúosiuos namẽliuos (rd.) LzŽ.